Kokią „darbinę ligą“ tau padovanojo tavo profesija? ‎ 🙂 ‎ Į naujas patalpas užėję statybininkai negali netyrinėti apdailos, o apsaugos darbuotojai įpratę atrasti kur gi stūkso kameros ‎ 🙂 ‎ O štai keletas „darbinių ligų“, kurias pastebėjau, kaip šalutinį REŽISAVIMO poveikį ‎ 😀

1 – kiekvieną žmogų matau kaip PERSONAŽĄ. Pažvelgus į naują žmogų ateina bent kelios idėjos, kokį personažą tam žmogui būtų lengviausia suvaidinti. Vieniems atrodo tik duok kardą ir atrodys kaip viduramžių kariai, kitų veiduose net ir atsipalaidavus paslėptas pagr. veikėjo draugui būdingas pozityvumas, treti - puikūs pagrindiniai veikėjai, kurie netikėtai virsta filmo blogiukais ‎ 🙂

2 – nuolat VAGIU ISTORIJAS. Rašant scenarijų visada galime rinktis, ar scenarijaus pamatas bus išgalvotas, ar paremtas realiais įvykiais. Pastaruoju atveju yra daug lengviau pasiekti gerą rezultatą. Tikros istorijos turtingos unikaliomis detalėmis. Jei rašai sceną, kurioje gaminamas aštuonkojis, bus daug lengviau ją parašyti, jei būsi jį gaminęs. Ir žinosi, ant kiek sunku pagaminti, kad nebūtų guminis ‎ 😀

3 – bendraudamas su žmonėmis pastebiu, kad žmonės, kaip ir geri personažai, turi IŠORINĮ TIKSLĄ (ko jie galvoja, kad nori) bei VIDINĮ TIKSLĄ (ko jiems iš tikrųjų reikia). Bręstančio blogio (Breaking bad) pagrindinis veikėjas galvojo, kad gamina narkotikus dėl savo šeimos gerovės. Tačiau ilgainiui (spoiler alert) sužinojo, jog darė tai dėl savęs. Personažas be tokių vidinių-išorinių konfliktų nėra įdomus. Stebėdamas aplinkinius (bei save) suprantu, kad visi esame labai įdomūs ‎ 😀