Kai žmonės girdi žodį „režisierius“, dažnas įsivaizduoja žmogų, kuris šaukia „Action!“ ir viską kontroliuoja. Bet iš tiesų – režisieriaus darbas yra priešingas. Tai gebėjimas leisti, o ne reikalauti.

Kai pradedu naują projektą, viskas prasideda ne nuo kameros ar technikos, o nuo klausimo:

„Kam aš pasakoju šią istoriją?“

Režisūra man yra apie žmones ir santykius tarp jų.

Scenarijaus analizė – pirmoji repeticija

Kai skaitau scenarijų, neskubu. Skaitau garsiai, vienas, kartais kelis kartus iš eilės. Nes kai skaitai garsiai, tekstas pradeda gyventi – jauti jo ritmą, kvapą, net tylą tarp eilučių. Tada ieškau, kas iš tiesų vyksta scenoje – ne kas sakoma, o kas pasikeičia tarp žmonių. Jei niekas nepasikeitė, vadinasi reikia įvertinti, ar ta scena apskritai reikalinga.

Kiekvienoje scenoje ieškau dviejų įvykių:

1. Išorinio – kas veikėjai mano, kad vyksta.
2. Emocinio – kas iš tikrųjų įvyksta santykyje.

Tik tada atsiranda tikrumas ir gylis.

Repeticijos – vieta, kur leidžiama klysti

Repeticijos man yra kūrybinis saugumo laukas. Čia aktoriai turi teisę būti netobuli, juoktis, klysti, daryti per daug ar per mažai. Kai aktorius pajunta, kad nebus teisiamas, jis pradeda rizikuoti. Ir būtent tada gimsta geriausi pasirodymai. Mano užduotis – ne nurodyti, o užduoti klausimus. Ne „daryk taip“, o „pažiūrėk, kokį impulsą jauti“. Klausimai įjungia kūrybą.

Filmavimas – energijos mainai

Filmavimo aikštelėje susirenkame kaip skirtingų sričių profesionalai ir režisierius turi įdėti savo indėlį, kad visi būtų įtraukti. Visada klausiu:

„Kaip padaryti, kad tai veiktų?“ Kai žmogus pasiūlo sprendimą, jis automatiškai tampa bendraautoriumi.

Patyrę režisieriai žino – filmavimuose visada bus problemų. Skirtumas tik tas, ar būsi joms pasiruošęs.

Režisūra – tai klausymas

Didžiausias aktoriaus komplimentas režisieriui yra: „Jis žinojo, ko nori – ir davė man visišką laisvę.“ Mano darbas – ne valdyti, o kurti pasitikėjimą, kad kiti galėtų atsiskleisti. Režisūra nėra apie kontrolę. Režisūra – apie klausymą.